Žz. 2

Po keistai greito susitikimo, zuikis ėjo, jau nebėgo, jo mažoje galvelėje knibždėte, knibždėjo įvairiausių pasakojimų. Ėjo jis sau vienas ir pasakojo juos sau. Kaip smagu savęs klausyti,nusprendė ir pradėjo garsiai pasakoti visiems miške esantiems medžiams.

O jūs žinot jūsų čia tiek daug, o aš vienas, visiškai, visiškai. Yra ir kitų, bet jie iš kitos šeimos ir manęs nepriima. Norit papasakosiu apie vieną vienintelę kuri visada buvo pasislėpusi už raidžių. Žinot ji yra tokia mm, sunku pasakyti kaip pasislepia nuo manęs už raidžių tai niekada negaliu apibūdinti. Bet kada nors kitoje pasakoje tikiuosi, kad ji išlys iš bent po vienos raidės.Kažin kas bus jei taip atsitiks, net jūs medžiai negalit pasakyti, net aš nežinau. Galbūt nevirsiu juo, nes jei taip atsitiks nebe pasimatysim greitu laiku. Žinokit, kad čia liks tik mano žalias kailiukas kurį galės paliesti tik varnos ir nešioti aplink tą kelmelį kitoj pusėj takelio. O gal atsitiks taip, kad nepasirodys jis ir būsiu aš visas su savo žaliom ausytėm ir kojytėm.
Cha, ji tokia kitokia, net galvelė gali apsisukti kaip pamatysiu, o tada vėl nežinau kas bus, niekada nieko nežinau kaip reikia. Medžiai irgi nieko nežinojo, jie tik norėjo, kad zuikiui pasisektų. Jie jį mylėjo, nesvarbu, kad jis buvo žalias, bėgdavo lėtai, nieko negalvodavo, eidavo į nežinomybę pabūti. Jie vis diskutuodavo kaip gi tam kitam sekasi, tam pasaulį, kai matydavo tik zuikio kailiuką.
O jei ji manęs nepriims? Teks eiti toliau be jokių baimių, negali gi visi tokio priimti. Labai,labai retas sutvėrimas gali su zuikiu bendrauti apie ką nors, nors daugumai atrodo atvirkščiai. Jie mano, kad pakalbėjo ir jau su juo kelyje, ne daugumai iš vis būna nepakeliu su juo.Žalio zuikio ir kelias žalias.
Bet ji tokia kuri bus labai trumpai arba tik už raidžių gali būti, ir gerai, nes neturiu ašarų, pasiėmė tas kitas ir pabėrė, oi kiek daug pabėrė, jis buvo pas daržoves ten labai sunku su jomis, bet apie tai kada nors vėliau, gal net niekada.
Jei suprasi, apie ką zuikis eidamas pasakojo, parašyk laišką ant upelio slenksčio tada zuikis bus laimingas, nes jis žinos, kad esi tu, kuri moka rašyti ant upelio, tai ne kiekvienam lengva užduotis.
Kaip medžiai jau viską išklausė gal neviską, bet dalelę jo išleistų garsų, jie mojo jam šakomis, šnarėjo lapeliais, siuntė oro bučinius. Bet zuikis jau nematė ir nejautė nieko, jis buvo kitur. Sėdėdamas dainavo kaip jam reikia, kad mergaitė išlįstų iš po raidžių..