2008 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Ilgas savaitgalis.

Savaitgalis prasidėjo jau ketvirtadienį, kaip dvyliktą valandą sėdėjom parke ir šventėm draugo gimtadienį,dviese na, bet geriau negu vienam. Aišku padauginau ir pajutau, kad reikia važiuoti taksu namo,nuvedė jis iki jo ir jau važiuoju žiūrėdamas į raudonus skaičiukus kurie man rodė kiek reikės mokėti. Grįžęs kalbėjau su Skubiu jis taip džiaugėsi kaip grįžau, arba man tik taip atrodė.Penktadienį vėl miestas ir vėl tas pats.. Jis mane gal veda iš kelio,ne čia aš pats leidžiuosi vedamas. Penktadienį nuotaika buvo puiki,vis galvoju gal dėlto,kad kai ką pamačiau..Po to jau draugai sakė "ar matot jis tiesiog švyti".Pašnekėjau su draugu,na su juo..Paskui galvojau kaip žmonės kurie susiranda antrąsias puses pamiršta draugus ir jei tas žmogus juos laikė draugais, o jie tarpusavyje visi susiporavo tai tas lieka išmestas už borto.Tada tenka ieškoti kitų draugų ect.Liūdna,bet tiesa. Na bet toks tas gyvenimas, kažką prarandi, kažką atrandi.Tu.Man.Rūpi.Kaip supratau tai tai truputį susinervinau,nes kaip man pradeda kas nors rūpėti kažkas atsitinka. Beje buvo toks juokingas nuotykis kaip sėdėjo "trioškėj". Pamačiau tokią paną ir net nepajutau kaip pradėjau į ją spoksoti,aišku ji tai pastebėjo ir pasiuntė link manęs vaikiną.
-Skolingas aš tau ką?-klausia jis.
-Man sakė panelė,kad tu ją stebi.
-Aš gi tave pažįstu sėdėdavom kartu prie katalikiškos vasarą.Tai už tai ir pagalvojau,kad kažkur matytas.O dėl panelės tai žiūrėjau dėl to,kad ji man buvo graži, negi turėčiau užsimerkti.
-Na joo,suprantu.Nueina.
Buvo jis girtas. Labai juokiausi.Dar norėjau nueiti ir sakyti jai atleisk man,kad į tave pažiūrėjau.:).
O vakar buvo sveika gyvensena su nuotykiais "super" diena.Atsipalaidavom labai,labai ir nuotraukos gavosi gražios ir šiaip "myliu jus tūkstantį kartų".Čia šiaip ;)

2008 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Medelis

Pavasaris tikrai,tikrai. Tuoj reiks priduoti visokias ataskaitas,diplominio juodraštinį variantą ir t.t. Žinai,bet nežinau ar aš jį parašysiu,tikiuosi, šiaip pagalvoju,kad nedaug liko.Vėl gyvenu nieko nesuprasdamas,pavydžiu žmonėms kurie kažko siekia turi kažokių svajonių. Pas mane jos keičiasi labai greitai ir vienos tos vienintelės taip ir neturiu,gal su laiku ji atsiras. Eidamas miestu ir šiaip eidamas,bet kur, gali pastebėti "love in the air" :). Dažnai galvoju apie vieną žmogų, net nežinau kodėl, tarsi jo laukčiau, ar jau būčiau laukęs labai, labai seniai nuo neatmenamų laikų. Bijau, tu žinai.Kaip buvau prie medelio ir mačiau miestą ir jo žibintus pagalvojau kaip gera būtų čia ateiti..Jaučiu didelį potraukį saldumynams tai vis prisiperku ir valgau, mmm kaip skanu,o pinigėliai tirpsta,ai man ne gaila.Noriu eiti visur į teatrą,kiną, važiuoti visur po koncertus,daug tūsintis nors dar nusprendžiau vartoti mažiau to skysčio,atsibodo.Ak,tas pavasaris.


You think I'm alone when everyone's around,
You think I'm home but I'm really out.
You think I'm out but I'm really at home and it seems
that you don't know me no more.

2008 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Pradedam.


Jau dvi dienos kaip negaliu nulipti nuo savo "mangoosios" (taip vadinu savo dviratę).Važinėjam ir stebim saulelydžius, greičiau aš stebiu, o draugas fotografuoja,o saulėlydžiai tokie tarsi kažkas tapytų ant dangaus ir jam dažai išsilietų..Dar ir dabar kaip užsimerkiu matau geležinkelį,pakeliu akis į viršų ir ten vyksta kažkas tokio stebuklingo,žiūriu ir galvoju, noriu atsidurti ten kur viskas taip vyksta ir saulė pamažu leidžiasi, užleisdama tamsą ir šaltį, kuris jau sako,kad mums laikas važiuoti ir palikti šią vietą.Kada nors parodysiu ją draugams tai tikrai verta pamatyti..Sėdam ant dviračių ir nutariam važiuoti namo šalia geležinkelio nors ir nelabai patogu,bet kažkiek ekstremalu tai mums tik į naudą.Važiuodami stebim laukus atsigaunančius po žiemos, jei galima ją taip pavadinti.Dar šuo skalydamas pradeda vytis tai mes padidinam greitį, nors aš tai nelabai,o jau draugo net nematau,supratau,kad jis nelabai mėgsta šunis :).Keletą kartų vos neparvirstu,nes kelias labai blogas.Jau ir mūsų miesto geležinkelio stotis matosi,šioje vietoje tiek daug visko įvyko,bet prisiminimai lieka ten kur jiems priklauso būti.Padidinam greitį ir lekiam kuo greičiau bandydami lenktyniauti,aišku iš manęs lenktyninkas ne koks ir pasilieku užpakalį, rydamas vėją kuris pučia tiesiai man į veidą.Privažiuojam prie posūkio kur išsiskiria mūsų keliai,atsisveikinam.Grįžęs namo daug valgau, kadangi daug svorio krenta po tokių kelionių,o pas mane visada jis velniškai greitai krenta tai "kemšu" :).Baigiasi diena tarsi paskutinis pasakos puslapis užverčiamas,ryt prabusiu ir prasidės kita.Pavargau truputį,bet jaučiuosi taip laimingai pavargęs.