Daug, daug minčių.

Skaičiau knygą kuri man prieš dvejus metus paliko labai didelį įspūdį, sakydavau, kad ji mano mylimiausia knyga..O dar, antrą kartą skaitant po dviejų, ar trijų metų pertraukos, viskas atrodė taip kitaip. Turbūt tada dar tikėjau visais tais dalykais kurių nebuvau patyręs, o dar nėra pasakos puslapių šiandieniniame gyvenime, viskas per daug realu ir tokios gražios, senos knygos su idealizuotomis meilės istorijomis jau yra ne tas, kas buvo anksčiau. Labiausiai patiko, patiks pagrindinis veikėjas, maištaujanti siela prieš viską.Visada filosofuojantis ir nepritariantis tuometiniam Anglijos gyvenimui. "Visi žmonės priešai".
Sėdėdami ten kur sėdim visada, jau nuo tos vietos labiausiai darosi bloga, stebėdamas aplinką pamatai, kad daug pažįstamų susiporuoja, argi ne gražu? Taip smagu žiūrėti ateina susikabinę už rankučių, nuleidę galvytes. Gerai, džiaugiuosi už juos, taip ir turi būti.
Jei šiek tiek apie save, jaučiuosi per daug laisvas, vis atrodo, kad tai tikrai neblogai, nors kaip ir visiems visada norisi nebūti vienišiems. Kitiems tai ateina labai greitai, man niekada taip nebuvo.
Kas tavo kojai? paklausė vienas pažįstamas, aš kaip buvau įpratęs pasakiau, kad ji trumpesnė. Paskui supratau, kad pamelavau, kaip meluodavau tiksliai nežinodamas visą gyvenimą kol neseniai sužinojau, kad visai ji ne trumpesnė.
Čia viskas dėlto, kad ji buvo suparalyžuota, negali pasirinkti užtikrinto gimimo. Ir vaikystė kiek pamenu buvo nelabai lengva daug, daug vargo su manim turėjo, mano tėveliai. Dar retai kas paklausia tokių klausimų, kiti net nepastebi, o aš džiaugiuosi, kad viskas taip yra, kad nebuvo blogiau.
Dar norėčiau, norėčiau būti Nidoj sėdėti ir žiūrėti kaip leidžiasi saulė, kvėpuoti tuo kitokiu oru, mylėti tyliai, tyliai ošiančias pušis ir viską aplinkui. Labai maišosi mintys sunku išdėstyti nuosekliai. Mtp.

Tyki aušra, vaiski mėlynė

Vis ryškėja, artinantis dienai

Tai pat ir laimė

Melsva... melsva... užvis melsviausia

Balti palaimos debesys,

Per kraštus besiliejantis džiaugsmas

Paskui saulėlydis

Apgaubia mus švelniu rausvumu,

Ir mes paskęstame

Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime

Trykštančiu grožiu

Kai ateina naktis

Mažas mėnulis

Linksmai kvatoja tamsoje

Aš irgi juokiuosi

Ir galvoju:

Ten anapus tavo padangė

Irgi sklidina juoko

Viliuosi kad, tu

Spindinčios Mėlynos akys

Matai ir girdi.

Ir mus visus tris jungia šis džiaugsmas

Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,

Atskirai kartu

Bet atstumas bereikšmis

Aš užmiegu,

O pasaulis

Man šypsosi

R. Bachas