Pradedam.

Jau dvi dienos kaip negaliu nulipti nuo savo "mangoosios" (taip vadinu savo dviratę).Važinėjam ir stebim saulelydžius, greičiau aš stebiu, o draugas fotografuoja,o saulėlydžiai tokie tarsi kažkas tapytų ant dangaus ir jam dažai išsilietų..Dar ir dabar kaip užsimerkiu matau geležinkelį,pakeliu akis į viršų ir ten vyksta kažkas tokio stebuklingo,žiūriu ir galvoju, noriu atsidurti ten kur viskas taip vyksta ir saulė pamažu leidžiasi, užleisdama tamsą ir šaltį, kuris jau sako,kad mums laikas važiuoti ir palikti šią vietą.Kada nors parodysiu ją draugams tai tikrai verta pamatyti..Sėdam ant dviračių ir nutariam važiuoti namo šalia geležinkelio nors ir nelabai patogu,bet kažkiek ekstremalu tai mums tik į naudą.Važiuodami stebim laukus atsigaunančius po žiemos, jei galima ją taip pavadinti.Dar šuo skalydamas pradeda vytis tai mes padidinam greitį, nors aš tai nelabai,o jau draugo net nematau,supratau,kad jis nelabai mėgsta šunis :).Keletą kartų vos neparvirstu,nes kelias labai blogas.Jau ir mūsų miesto geležinkelio stotis matosi,šioje vietoje tiek daug visko įvyko,bet prisiminimai lieka ten kur jiems priklauso būti.Padidinam greitį ir lekiam kuo greičiau bandydami lenktyniauti,aišku iš manęs lenktyninkas ne koks ir pasilieku užpakalį, rydamas vėją kuris pučia tiesiai man į veidą.Privažiuojam prie posūkio kur išsiskiria mūsų keliai,atsisveikinam.Grįžęs namo daug valgau, kadangi daug svorio krenta po tokių kelionių,o pas mane visada jis velniškai greitai krenta tai "kemšu" :).Baigiasi diena tarsi paskutinis pasakos puslapis užverčiamas,ryt prabusiu ir prasidės kita.Pavargau truputį,bet jaučiuosi taip laimingai pavargęs.