Toliau buvo taip. Jis pasimetė nežinodamas kam viskas taip yra, kaip yra, ir kodėl jis žalias ir šiaip kodėl jis yra?
Miškas buvo apsnūdęs vasaros popietės miegu. Tik zuikis niekaip negalėjo užmerkti akyčių jam sunku, jis ieško prasmės ten kur niekada neras, niekada, niekada. Tyrinėdamas savo egzistencijos plyšelius js nori kažką suvokti, bet tas kažkas lyg koks ežiukas einantis grybauti taip bado. Kam aš atsiradau, mąsto jis. Tam kad būčiau vienintelis žalias zuikis šiame dideliame miške. Jam protu nesuvokiama koks jis didelis ir kad jam iš jo išeiti taip ir neteks. Jo norų niekas nepaiso,nes miškas ir šiaip buvo niekada nepraeinamas. Jame ir pasiliksit, visi jo gyventojai..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą