2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Baltai balta

Kaip elegantiškai sninga.
Kaip vakar vakarą praleidai gerdamas vyną.
Kaip pasiilgai žmonių kuriuos labai myli.
Kaip valgai karštą bulvę ir daliniesi ją su Skubučiu.
Tada būna gera.
Tada būna šilta, iš visur, nes pats ir pasidarai tą šilumą.
Tada groja post roko grupė.
Tada būna melancholiški šiurpuliukai.
Nes tu nori, kad taip būtų.
Nes tu nori mylėti.
Nes tau rūpi pasidalinti šiluma su kitais.
Nes prisnigus vakarėjant pasaulis būna baltai gražus.
Ir pianinui skambant tu užsimerki ir..
Sniegas.
Sniegas.
Sniegas.
Sniegas.

2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Nesuprantami žodžiai iš nesuprantamo žmogaus lūpų. Iliuzijos

Buvo gražu, gerai ir daug fantazijos, daug visko,
nutilimų, pabudimų, ir jau, ir jau atrodė, kad tuoj, tuoj..
ir tada atėjo didelis blogai, perkando savo aštriais dantimis.
kraujukas, kraujukas,
dūris į širdį.
moteris..
taip, moteris.
pabudimas naktį kaip pilnaties paliestam ir sutryptam.
ir aš buvau silpnas ir stiprus
senas, senas, iš vidaus apraizgytas senio žilėmis.
Net ausinukas ir tas, kuris ilgai, ilgai buvo geriausias draugas, mirė.
Neskubėjo.
Dingo ji, naujoji mūza, o gi taip stipriai į rankutę buvo įsikibus.
Ir taksas, pypypyp niekas nekelia ragelio, o tuoj septynios ryto.
Šalta.
Pasilgau labai, labai to kaip ir tokio jausmo.
Bijau, nepykit, neverkit.
Jis irgi nori, nes ką aš žinau, o tu gerai pąmastyk.
Jei nesugalvosi rašyk sms.
Ji kvepės citrinos kvepalais mm, žinoma sms, kas gi daugiau..
Ir neskaityk, užsimerk ir suprasi, kad užrašo kurį skaito tavo akys, nėra.

2008 m. spalio 12 d., sekmadienis

Somewhere In The Light Of Time

O aš maniau, kad ruduo bus baisiai liūdnas, maniau, kad sėdėsiu visus savaitgalius nieko neveikdamas. O dabar aš kažkoks kitoks, atrodo, kad vis išeinu kažkur kitur, o ten aplink mane spalvos ryškios tarsi sakytų dar neviskas tu tik eik, eik su mumis. O ten taip gera, tarsi būčiau pasiekęs ekstazę ir ji tęsesias kiek tik tu nori. Ir tada pagalvoji, kad tai yra nuostabu, viskas yra nuostabu, atrodo, kad visi taip pat tokie laimingi, o kurie ne, tai bus.
Galbūt tai toks laikas. Labai gražus ruduo ir ant kalniuko būna tarsi paveiksliukas, tada giliai įkvepiu per kūną perbėga super šiurpuliukai ir pagalvoju jei ką nors priimčiau į savo pasaulio burbuliuką, ar ir jai taip viskas būtų kaip ir man.. Ar pasaulis apsiverstų ir po gerai ateitų blogai. Tiek daug visokių minčių, bet jos man patinka, kažkokios ekstremalios. Ir man patinka kaip per naktį kur nors valkiojiesi, dar kokio vyno turi, eini, o lapai po kojom tau šneka viskokius žodžius. Ir dar buvo po geras koncertas labai, labai. Ir diena tokia keista, o naktis tokia be žodžių įdomi.
Ir dar gavau žinutę iš toli, ačiū jai, unkle :*
O ir sportuot pradėjau jau rankos atsitaisė, atrodo.
Dar gal eisiu į dainuojamosios poezijos vakarą, vienas ;)
Tai tiek abalukai.

2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Jos

Jos nori, kad man ateitų planas
Kurio aš nenoriu
Išsišiepusios jo reikalauja.
O jos dar ir smirda sudžiuvusiu šlapimu
O gal kai kam ir kvepia?
Nenorėkit, kad aš pradėčiau įsivaizduoti
Nes viskas taip ir bus.
Nugrius ta dėžė ir ta, ir ta.
Ir tas kur bėgs finišo link, likus žingsniu iki jo, iš jo kelnių pasipils rudėsiai..
Skysti, skysti..
Galėsit padažyt, riekia duonos ir valgyt.
Iki savo gyvenimo pabaigos
Nes jos išsišiepusios reikalauja.

2008 m. rugsėjo 16 d., antradienis

Ooo žiūrėk kokią zarūbkę padariau :D

O kaip gi aš gyvenu? Kaip workingclass atstovas. Dybu, dybu ir dar kartą dybu..

Darbas: Na su šypsena ten viskas vyksta, daug laisvės, kartais pasipykstam, papokštavimas su darbininkais ten mamarusia išvis juokų pasaulis tai einu ir juokiuosi ir dienos bėga labai greitai. Žiūrėk jau ir namo važiuoji. Visdėlto veiklos turėjimas yra tikrai gerai, o dar kaip pinigėlių gauni tai išvis.

O man gyvenime duota ne daugiau negu tau, tiesiog aš į viską žiūriu truputį šviesiau.

Rytai: Kad jūs žinotumėt kaip man jie patinka, kaip važiuoji į darbą ir stebi žmones, skubančius, važiuojančius, tada norisi pakilti ant debesio ir iš ten stebėti viską, mojuoti visiems, šypsotis, mirksėti einančioms į mokyklą mergaitėms, pūsti oro burbulus į kuriuos visi patenka ir jau skrenda į jiems reikiamą vietą. Ir tie pilki rytai hmm matyt sugrįžta seni pomėgiai.

Gyvenimas savaitgaliais: Tai kad nelabai laukiu, nes na reikia kai ką ištaisyti.

Žmonės: Kartais būna sunku, uoj kaip sunku. Norisi visada ko nors įdomaus, naujo, bet viens du trys varškė :).

Iliuzijos: Jų tiek daug, per daug, dar tiek nebuvo, visokiausių pasaulis. Pats kaltas. Lašai, lašai, lašai..

Muzika: Clint Mansel, Foxy Shazm, pradedama klausyt sigur ros, čia kaip koks rudenio sezono atidarymas, Blindside puikus atradimas ir dar keletas grupių.

Zuikis: kažkur dingęs, gal atostogauja kur po grybais arba surado stebuklingų grybų ir sunkiai eina namo. Dar nėra jo, man tenka vienam viskas ir gyvenimas vienišas be jo, taigi grįš ir vėl pasaulis įgaus pusiausvyrą ir viskas bus žalia, žalia. Ar taip?

2008 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Ryt

Paskutinė vasaros diena. Jau atšvęsta ir jos pabaiga. O ji buvo tokia.. Pagalvoju, kad geriausia vasara. Tiek daug visko buvo ir veiklos tikrai nemažai ir ilsėjimosi daug, daug ir šiaip visko, patys žinot ko ;).
Noriu palinkėt, labai noriu, visiems kurie išvyksta iš sodžiaus mokytis, dirbti ar šiaip kur, gražaus rudenio, pabandykit pastebėti kaip viskas pasikeis taip greitai, greitai.
Kad darbas judėtų, kad studijos nestotų, linksmo studentiško gyvenimo, o jis tikrai bus linksmas. Ačiū.
Ryt pirma darbo diena. Viskas kol kas neblogai, žinau ką dirbsiu, praktikos yra. Tai visai nebaisu ir neliūdna visai ne.
Tai tiek, ateina nauja pradžia, naujas stresas, naujas gyvenimas.
Nepamirškit niekada, niekada..
Zuikis jis ne žmogus.

2008 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Baigiėsi

Vasara baigiasi.. Nusinešdama su savimi tiek daug įdomybių. Jau devynios ir tamsu, rudenėja tikiuosi ruduo bus gražus. O rudenį darbas, darbas ir dar kartą darbas, gal ir gerai. Trumpai aprašysiu šios vasaros festivalius kuriuose teko sudalyvauti.. mm.. o buvo gera.
Pirmas buvo Zvera Latvijoje ten važiavome su linksma kompanija kuri ten grojo. Kaip nuvažiavome iki vietos ir susitikau su žmonėmis su kuriais turėjau važiuoti, pagalvojau, kad laikas bus gerai praleistas. Važiavom gana ilgai, nes turėjom stodinėti dažnai, wc ir panašiai :). Aštuntą vakaro jau buvom ten. Žmonių ne tiek daug kiek praeitais metas, nes Latvijoje kažkokios šventės vyko tuo pat metu kaip ir festivalis. Steidžai išdėstyti taip pačiai kaip ir preitais metais tai apsistojome netoli to, kuriame gros grupė. Pasistatėm autobusiuką ir už jo palapines dar draugai prisijungė prie mūsų.
Muzika: na keletas grupių paliko tikrai neblogą įspūdį, būgnininkas gerai grojo, smagu buvo žiūrėt. Nuvylė Lack tikėjausi senų dainų, bet daug grojo iš naujojo kuris visai man nepatinka. Tai apsisukęs ėjau prie dj stage`o, ten dj`ėjus grojo dnb ir tada išsitaškiau kokias 3-4 valandas, niekada nešokau pagal tokią muziką, o ten man buvo taip gerai pasišokti. Po to šiaip visokie linksmi dalykėliai.
Praeitoj Zveroj man daug labiau patiko, šiais trūko įdomesnių grupių na mano vertinimas 7-10.
ZooFest- aplankėm su ta pačia grupe. Na pamačius po Zveros tai taip liūdnoka pasidaro. Groja kažkokia grupė sėdi prie scenos ant žolės keletas žmonių, jokio veiksmo. Pirma mintis, festivaliai mūsų mieste baigiasi. Gal niekam nebeįdomu, na aš nežinau. Koks oragnizatorius tokia ir publika?? Paklausęs paskutinės grupės ėjau namo su drauge. Na ir vertint negaliu, nes nebuvau visame festivalyje 10-?
Multikorė - mmm, ten buvo gerai visomis prasmėmis, stovykla, nuostabūs žmonės su kuriais buvo lengva bendrauti ir šiaip daug viskokio gėrio, daug, daug žvaigždžių, visiškas atsipalaidavimas. Ir grupės patiko, na žodžiu reikia pabuvoti, aprašyti sunku 10-10.
Regeneratorius - oh man "ganjaland" :D. Neseniai grįžau, bet laimingas tai reiškia pavyko. Toli scenos viena nuo kitos buvo, tai kaip buvo tamsu neradau palapinės. Graži aplinka ir 9-10.

2008 m. liepos 20 d., sekmadienis

Žz. 3

Toliau buvo taip. Jis pasimetė nežinodamas kam viskas taip yra, kaip yra, ir kodėl jis žalias ir šiaip kodėl jis yra?
Miškas buvo apsnūdęs vasaros popietės miegu. Tik zuikis niekaip negalėjo užmerkti akyčių jam sunku, jis ieško prasmės ten kur niekada neras, niekada, niekada. Tyrinėdamas savo egzistencijos plyšelius js nori kažką suvokti, bet tas kažkas lyg koks ežiukas einantis grybauti taip bado. Kam aš atsiradau, mąsto jis. Tam kad būčiau vienintelis žalias zuikis šiame dideliame miške. Jam protu nesuvokiama koks jis didelis ir kad jam iš jo išeiti taip ir neteks. Jo norų niekas nepaiso,nes miškas ir šiaip buvo niekada nepraeinamas. Jame ir pasiliksit, visi jo gyventojai..

2008 m. liepos 5 d., šeštadienis

25

Štai ir Liepa, tuoj ir vasara įpusės. Man tiek dar daug visokių minčių, mažyčių ir didesnių "parkių" kurios kartais veda iš kantrybės. Negavau atsakymo iš darbdavio kuris liepė nusiųsti savo cv. Kitą kartą darysiu kitaip, nešiu pats, gyveni ir mokaisi. Jaučiu, kad pagal specialybę šiame miestelyje ir neteks padirbėti. Maža čia pasiūla. Na ką gi jau susitaikiau, kad nuo rudenio eisiu ten. Na ir kas, na ir kas.. Gražūs kartais vakarai būna, kaip stebi vakare užsižiebiančius gatvės žibintus. Kaip eini penktą ryto namo ir matai kaip saulė teka ir jauti, kad gyveni kažkaip kitaip, tokioj didelėj tinginių karalystėj.
Norėjau važiuoti į festivalį, dar galėjau nemokamai į Lenkiją pakliūt, ką žinau, ką ten veikę būtum. Bet buvau močiutei pažadėjęs likt namie pasaugot butą. Reikia bėgt tęsinį kitą kartą parašysiu. Dejavu jaučiu kiekvieną dieną, kažkas darosi kitaip,visai kitaip..

2008 m. birželio 29 d., sekmadienis

Daug, daug minčių.

Skaičiau knygą kuri man prieš dvejus metus paliko labai didelį įspūdį, sakydavau, kad ji mano mylimiausia knyga..O dar, antrą kartą skaitant po dviejų, ar trijų metų pertraukos, viskas atrodė taip kitaip. Turbūt tada dar tikėjau visais tais dalykais kurių nebuvau patyręs, o dar nėra pasakos puslapių šiandieniniame gyvenime, viskas per daug realu ir tokios gražios, senos knygos su idealizuotomis meilės istorijomis jau yra ne tas, kas buvo anksčiau. Labiausiai patiko, patiks pagrindinis veikėjas, maištaujanti siela prieš viską.Visada filosofuojantis ir nepritariantis tuometiniam Anglijos gyvenimui. "Visi žmonės priešai".
Sėdėdami ten kur sėdim visada, jau nuo tos vietos labiausiai darosi bloga, stebėdamas aplinką pamatai, kad daug pažįstamų susiporuoja, argi ne gražu? Taip smagu žiūrėti ateina susikabinę už rankučių, nuleidę galvytes. Gerai, džiaugiuosi už juos, taip ir turi būti.
Jei šiek tiek apie save, jaučiuosi per daug laisvas, vis atrodo, kad tai tikrai neblogai, nors kaip ir visiems visada norisi nebūti vienišiems. Kitiems tai ateina labai greitai, man niekada taip nebuvo.
Kas tavo kojai? paklausė vienas pažįstamas, aš kaip buvau įpratęs pasakiau, kad ji trumpesnė. Paskui supratau, kad pamelavau, kaip meluodavau tiksliai nežinodamas visą gyvenimą kol neseniai sužinojau, kad visai ji ne trumpesnė.
Čia viskas dėlto, kad ji buvo suparalyžuota, negali pasirinkti užtikrinto gimimo. Ir vaikystė kiek pamenu buvo nelabai lengva daug, daug vargo su manim turėjo, mano tėveliai. Dar retai kas paklausia tokių klausimų, kiti net nepastebi, o aš džiaugiuosi, kad viskas taip yra, kad nebuvo blogiau.
Dar norėčiau, norėčiau būti Nidoj sėdėti ir žiūrėti kaip leidžiasi saulė, kvėpuoti tuo kitokiu oru, mylėti tyliai, tyliai ošiančias pušis ir viską aplinkui. Labai maišosi mintys sunku išdėstyti nuosekliai. Mtp.

Tyki aušra, vaiski mėlynė

Vis ryškėja, artinantis dienai

Tai pat ir laimė

Melsva... melsva... užvis melsviausia

Balti palaimos debesys,

Per kraštus besiliejantis džiaugsmas

Paskui saulėlydis

Apgaubia mus švelniu rausvumu,

Ir mes paskęstame

Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime

Trykštančiu grožiu

Kai ateina naktis

Mažas mėnulis

Linksmai kvatoja tamsoje

Aš irgi juokiuosi

Ir galvoju:

Ten anapus tavo padangė

Irgi sklidina juoko

Viliuosi kad, tu

Spindinčios Mėlynos akys

Matai ir girdi.

Ir mus visus tris jungia šis džiaugsmas

Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,

Atskirai kartu

Bet atstumas bereikšmis

Aš užmiegu,

O pasaulis

Man šypsosi

R. Bachas

2008 m. birželio 20 d., penktadienis

Truputis.

Nesigaudau laike, neskaičiuoju dienų. Atostogos tikrąja to žodžio prasme, be jokio kompiuterio net knygų kol kas neskaitau, bet grįžimas namo ir buvo tikslas pasiimti bibliotekos kortelę ir eisiu knygų! O veikt, kiekvieną dieną atsiranda vis kas nors įdomaus, daug, daug laiko su dvirate. Vakar vos nepadariau avarijos, truputis adrenalino, pykčio, bet viskas gerai. Žygiai kiekvieną trečiadienį, na jo ten jau reikia kaip reikiant važiuot net netenka pasižvalgyti į gamtą, normalus greitis.
Bus kritinė masė kitą savaitę, reiks dalyvauti, o kaipgi kitaip.
Su drauge padarytos dvi instaliacijos, geras laikas ir neblogi sprėjerių darbeliai :)). Meškučiai, meškučiai..
Daug uodžių, jos taip trukdo miegot tada vis einu medžiot apsimiegojęs tai kokia viena miršta ir iš kažkur atsiranda dar ir dar tada prasideda paranoja, užmiegu kažkaip netikėtai tegul gyvena iki ryto.
Na kaip ir viskas išeinu, išeinu iš čia.

2008 m. birželio 14 d., šeštadienis

Skausmas ir džiaugsmas. Sausainiai su pienu.

Supratau, kad man patinka patirti taip vadinamus bendravimo trukdžius, kaip prarandi kalbos dovaną ir nieko negali pasakyti, seniau labai blogai būdavo kaip taip atsitikdavo, o dabar net malonu. Keista, bet taip yra iš tikrųjų, valanda laiko ir jau atsigavęs jautiesi, galbūt dėl to, kad tokių pokalbio traumų būta daug, daug ir dar bus.Gerai, kad ne su kiekvienu gali bendrauti taip kaip savo lakioje fantazijoje, mm oratoriaus menas.. Jau pripratau, išmokau džiaugtis net ir diskomfortu kuris yra būtinas šiame gyvenime. Vakar vienas žmogus vis kartojo "aš gyvenu savo gyvenimą ir niekas negali manęs teisti ir aiškinti kaip man gyventi". Po velniais gyvenkit savo gyvenimus! Visiškai jam pritariu niekas negali už tave nuspręsti kaip tu turi elgtis tik tu pats. Vakar buvo pokalbis, kaip draugė šalia sėdėjusi sakė, zuikis flirtuoja gal taip ir buvo, paskui galvytės padėjimas ant peties, slapti prisilietimai, neturėjimas ką pasakyti.Na nežinau, nežinau..Sapnavau, kad bučiavausi su kažkokia mergaite buvo labai malonu.
Ilgas miegas, labai ilgas. Dar sapnavau, kad kaip paliečiu žmonės jie sako, man taip šalta, labai, labai. Tai visą laiką bijojau visus sveikintis, nes žinojau, kad jiems nuo manęs šalta, niekas nenorėjo atšalti. Kažkaip atšalau ne tik sapnuose, bet ir čia.

(what's it like...to be back?)

You see things in life
And you'd be surprised what you see.
Life, your whole life, is changes
You go through changes in your life
One second you've got it made
Next second you're down in the dumps
And it goes back and forth
Throughout your whole life
One second you've got the most beautiful girl in the world
Next second you don't even have a girlfriend no more
And it goes back and forth
And back and forth, you know?
And this is life man, it's changes
This is what you gotta go through throughout your whole lifetime

I'm going through changes
I'm going through changes
I'm going through changes

And it goes back and forth
And back and forth, you know?

Never...
Never...
Land...

(Unkle ;)

P.s viskas taip ir turi būti.

2008 m. birželio 8 d., sekmadienis

Net pavadinimą pamiršau.

Viskas puiku, truputį nerašiau, nes turėjau visokių darbų ir viskas jau baigėsi. Tik lapukas ir atostogos, žadu intensyviai ilsėtis, vasarą nežadu dirbti, spėsiu. Šiaip ieškosiu gal ko nors. Geri žmonės ir visas savaitgalis nuostabus ir ta šviesiai rožinė spalva kuri privertė šypsotis, man taip patinka kaip viskas keičiasi, jaučiu didelį pasitenkinimą bendraudamas su tokiais žmonėmis, ačiū jiems:*. Dar buvo šventimas, labai girtas, ot kažkaip nelabai patiko, nes ten buvau ne aš. Vakar buvo ekstremalus pasivažinėjimas mišku, lipom į uolas taip, taip čia mūsų sodžiuje. Pavargę važiavom į miestą, kaip gera. Ir tas ilgas sėdėjimas parke iki išnaktų.. Vasara. Važiavimas naktį oranžinėmis gatvėmis ir maži šiurpuliukai glostantys mano kūną. Ir šilta, šilta.Mano mažas pasaulis juokiasi, šypsosi ir man tai be galo patinka.

2008 m. gegužės 23 d., penktadienis

Laimingas skausmas

Kaip groja ta daina tai tikrai norisi, kad kažkas saugotų, tikiu, kad ir saugo. Per daug jau čia visko, o lietus lyja, toks šaltas, šaltas niekada nemėgau sušlapti, tada labai būna blogai, aš tik galiu stebėt per langą ir žiūrėti kaip žemė keičia spalvą. Jis turbūt jo nebijo, nes vistiek jam tenka daug laiko praleisti miške ir slėptis po mažytėmis eglutėmis, tuo mes ir skiriamės, ir išviso dar yra daug dalykų kurių niekas nežinojo net ir visi kiti tam kitam pasaulį.
Šaa, jis miega nekelkime jo, nes kaip atsikels nesupras ar išviso viskas yra realybė, ar tik jo žalios fantazijos, kartais pagalvok ir tu ar viskas ką matai yra realu, baisu, žinau. Visą savo prabėgantį gyvenimą gyventi ten kitur turbūt yra ne taip ir lengva.
Kažkas tyliai tipena pro jį, turbūt koks tūkstantis žmonių, bet jie tyliai tipena net pasaulis nieko negirdi.Todėl,kad jie yra, o jo nelabai, jis ten užsimerkęs, ša, ša. Gali jis sapnuoja savo ateinantį gydymo seansą, bet jį pagydyti neįmanoma jis net nenori pasveikti.
Lyja toliau, taip pilkai į žalią namo stogą, lietaus lašams taip skauda, jie krisdami dar būna linksmi, bet kaip nukrenta, tu neįsivaizduoji kaip jiems būna skaudu, bet jie žino, kad jie gyvena trumpai ir ne dėl savęs tai tas ir skausmas tampa kitoks, turbūt toks laimingas skausmas..
Jei bijai pagalvoti apie tai dabar, pagalvok rytoj, visi nori, kad jiems rytoj būtų geriau, bet gali būti kaip tiems kurie dar krenta iš dangaus, jie rytojaus jau nesulauks, ten jau bus kiti šeimos nariai.
Greičiau liaukitės! O tu miegok ilsėkis, neprarask savo spalvos. O šiaip daug, daug darbo kuris atėjo taip tikėtai.

2008 m. gegužės 16 d., penktadienis

Žz. 2

Po keistai greito susitikimo, zuikis ėjo, jau nebėgo, jo mažoje galvelėje knibždėte, knibždėjo įvairiausių pasakojimų. Ėjo jis sau vienas ir pasakojo juos sau. Kaip smagu savęs klausyti,nusprendė ir pradėjo garsiai pasakoti visiems miške esantiems medžiams.

O jūs žinot jūsų čia tiek daug, o aš vienas, visiškai, visiškai. Yra ir kitų, bet jie iš kitos šeimos ir manęs nepriima. Norit papasakosiu apie vieną vienintelę kuri visada buvo pasislėpusi už raidžių. Žinot ji yra tokia mm, sunku pasakyti kaip pasislepia nuo manęs už raidžių tai niekada negaliu apibūdinti. Bet kada nors kitoje pasakoje tikiuosi, kad ji išlys iš bent po vienos raidės.Kažin kas bus jei taip atsitiks, net jūs medžiai negalit pasakyti, net aš nežinau. Galbūt nevirsiu juo, nes jei taip atsitiks nebe pasimatysim greitu laiku. Žinokit, kad čia liks tik mano žalias kailiukas kurį galės paliesti tik varnos ir nešioti aplink tą kelmelį kitoj pusėj takelio. O gal atsitiks taip, kad nepasirodys jis ir būsiu aš visas su savo žaliom ausytėm ir kojytėm.
Cha, ji tokia kitokia, net galvelė gali apsisukti kaip pamatysiu, o tada vėl nežinau kas bus, niekada nieko nežinau kaip reikia. Medžiai irgi nieko nežinojo, jie tik norėjo, kad zuikiui pasisektų. Jie jį mylėjo, nesvarbu, kad jis buvo žalias, bėgdavo lėtai, nieko negalvodavo, eidavo į nežinomybę pabūti. Jie vis diskutuodavo kaip gi tam kitam sekasi, tam pasaulį, kai matydavo tik zuikio kailiuką.
O jei ji manęs nepriims? Teks eiti toliau be jokių baimių, negali gi visi tokio priimti. Labai,labai retas sutvėrimas gali su zuikiu bendrauti apie ką nors, nors daugumai atrodo atvirkščiai. Jie mano, kad pakalbėjo ir jau su juo kelyje, ne daugumai iš vis būna nepakeliu su juo.Žalio zuikio ir kelias žalias.
Bet ji tokia kuri bus labai trumpai arba tik už raidžių gali būti, ir gerai, nes neturiu ašarų, pasiėmė tas kitas ir pabėrė, oi kiek daug pabėrė, jis buvo pas daržoves ten labai sunku su jomis, bet apie tai kada nors vėliau, gal net niekada.
Jei suprasi, apie ką zuikis eidamas pasakojo, parašyk laišką ant upelio slenksčio tada zuikis bus laimingas, nes jis žinos, kad esi tu, kuri moka rašyti ant upelio, tai ne kiekvienam lengva užduotis.
Kaip medžiai jau viską išklausė gal neviską, bet dalelę jo išleistų garsų, jie mojo jam šakomis, šnarėjo lapeliais, siuntė oro bučinius. Bet zuikis jau nematė ir nejautė nieko, jis buvo kitur. Sėdėdamas dainavo kaip jam reikia, kad mergaitė išlįstų iš po raidžių..

2008 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

Žz.1

Viskas vyksta miške po žalia eglute, kur prabėgdamas zuikis suklumpa pasisukęs į dešinę, jis pamato seniai,seniai matytą nematomą draugę, kuri jam sako "stok dabar klausinėsiu, aš ir žaliam zuikiui nieko nebelieka kaip atsakinėti į labai baisius ir ne visai klausimus.

Nematoma mergaitė: Zuiki, tu per daug lėtas,kad bėgtum..
Žalias zuikis: Nieko tu nežinai, aš lėtai bėgu, negi nesimato. Man reikia taip daryti, tik aš vienas tai žinau.
Nematoma mergaitė:Ką žinai?
Žalias zuikis: Visą savo pasaką ir kad reikia valgyti žalias bulves darže, ir dar veikti tokius dalykus kurių niekas nesuprastų.
Nematoma mergaitė: Pala, pala neskubėk, kokią pasaką? Ar ji graži, gal tokia pasakiška?
Žalias zuikis: Ne, kvailute, šiame pasaulyje pasakos būna ne visada gražios, jos būna raudonos, žalios kaip aš, arba juodos kaip tas vandenėlis ten,ten kur yra rąstelis ir tada būna žiema,kažkokia bedugnė.Tu žiūri į vandenį ir nieko jame nematai, kažkokį siluetą,bet ir tas nyksta.
Nematoma mergaitė:Hmm, kad aš suprasčiau apie ką tu tai ir saldainį suvalgyčiau, bet dar nesinori, teks įsidėti i kišenėlės kamputį, kad niekas neatimtų.
Žalias zuikis: Duok man, aš saldainius pasaugau pilvukį ten jie sakė jaučiasi, tikrai neblogai..
Nematoma mergaitė: Gal ir duosiu, bet vėliau, dar turiu keletą klausimų, daug laiko neturiu, nes tuoj imsiu ir išnyksiu ir nežinau kodėl gal dėlto, kad nelemta čia mums viskas. O zuikis turi?
Žalias zuikis: Ne, jau nebe, zuikis yra nugalėtojas, mažai miško žvėrių tikėjosi, kad taip bus, bet tyliai, tyliai taip atsitiko. Ir žinai viskas pasibaigė gerumu visiems.
Nematoma mergaitė: Šneki miglotai, bet kadangi pažįstu tave dar iš praeitos pasakos tai pradedu suprasti link kur lenki.
Pro juos praskrieja juokdamasis lapas, kuris norėtų šaudytis iš vandeninio šautuvėlio, bet jis per lengvas, jis turbūt juokiasi iš savo lapiško gyvenimo. Skrendi, nukrenti, supūni.
Nematoma mergaitė:O ar bus, mano mielas žalias zuiki, pasakyk ar atsiras?
Žalias zuikis: Nežinau mergyt, nežinau, tarsi ir norėtųsi, bet visi kraustosi į ten ir niekada negrįžta, o aš visada būnu čia ir laukiu, kartais ir ieškau, bet kaip surandu tada pavirstu juo ir tada nebegaliu pasakyti kaip ten jam viskas susiklostys. Žinai jam sunkiau būna.
Nematoma mergaitė: Aha, kaip paskutinį kartą jis buvo išlindęs į tą kitą pasaulį, aš turėjau jam daug padėti, klausė jis manęs tik pradžioj, paskui jau niekas negalėjo padėti, net aš buvau uždaryta į šaldytuvą. Beje, žalias mano drauge kaip gyveni?
Žalias zuikis: Gyvenu gerai ir gamta padeda ir kartais bulves pakeičiu morkomis.Ir draugų kartais susirandu, bet trumpai jie žino, kad su manim nieko gero nebus.Nors kartais ir mane myli, bet taip žaliai..
Nematoma mergaitė:Įdomu. labai įdomu, bet jau nykstu labai, labai greitai gal ten jis mane kviečia. Galbūt aš tave supratau, o gal ir ne, grįšiu pas jį ir pagalvosiu apie viską ką man čia papasakojai. Manau jei viską suprasiu, nors tai beveik neįmanoma, tyliai, tyliai tave pašauksiu ir pasakysiu: -Zuiki, man buvo gera su tavim paplepėti.Sudie.
Žalias zuikis: Mmm, kaip visada, kaip maniau,kad mane ji supranta būna atvirkščiai. Bet kaip atsiras pas jį, ji supras akimirksniu.Tai taip nesunku.
Zuikis nusprendžia nebėgti, o šypsodamasis eiti ten kur nėra laiko, nėra nieko ir pabūti tris minutes.

2008 m. gegužės 13 d., antradienis

Beautiful world

Dar niekada nemokėjau taip džiaugtis gamta kaip dabar, viskas atrodo tai pasakiškai gražu, tiesiog tobula.Buvo pastarosiomis savaitėmis visokių nutikimų. Pirmą kartą jaučiau,kad kai kuriems žmonėms sugadinau vakarėlį,ar nesmagu,nelabai..Taigi aprašysiu trumpai šią istoriją. Sėdėjom parke kaip draugas užsiminė,kad pas kitą draugą vyksta vakarėlis ir neužilgo turėtų jis važiuoti pas jį. Tada pagalvojom su draugu kodėl ir mums neprisijungus.Maždaug po pusės valandos pasirodė organizatorius ir mes tryse jau laukėm kol mūsų atvažiuos pasiimti. Iš karto pagalvojau,kad susitiksiu žmones kuriuos seniai mačiau ir iš tiesų tai dar labiau suintrigavo.Nuotaika buvo tikrai puiki, daug juokavom važiuodami.Na štai mes jau ir sode,kažkoks labai nejaukus sodas,pirma mintis buvo.Iš tikro nei šioks, nei tos.Užlipom į antrą namelio aukštą ten jau buvo susirinkę keletas žmonių, pasisveikinom.Mmm,nieko įdomaus.Mačiau,kad paskui mus atvažiavo jie ir nusprendžiau,kad reikia pasisveikinti.Tada viskas ir prasidėjo.Iš tikrųjų buvau laimingas,bet tik dėl savęs,nes nugalėjau save ir zuikio pasaulis pagaliau susitvarkė.Nebuvo nei širdelės plakimo,nei jaudulio jokio tik draugiškumas.Priėjau prie jų ištiesiau ranką ir pradėjau sveikintis.Žinai ji išsigando, pasimetė,bet jau nebuvo kur dėtis, Taduko stovėjo ištiesiąs ranką.Pasisveikino.Niekada nebijok manęs, aš nesu tas kurio kažkas turėtų bijoti,bet kartais visko pasitaiko. Nuėjau į viršų, mačiau kaip jos berniukas vaikščiojo pasimetęs,nes ji nuėjo prie draugių ir bent kurį laiką nebuvo su juo, bent jau man taip atrodė.Kažkur tai matyta,taip tikrai, viską pačiam teko patirti.Paskui jie taip greitai išvažiavo, dar su juo išvažiavo mano draugas.Kitą dieną papasakojo kaip ji su juo net mašina viena nevažiavo,o išvažiavo su drauge.Ir dar kaip jis su visais susipažino, ji praėjo jį ir nieko neatsakė. Vaje, kaip negražu.Netelpa mano galvytėje toks elgesys.Tada pasijutau tarsi jai tiek daug blogo pridaręs ir šiaip blogas žmogus.Paskui visą naktį draugas leido savo muziką ir niekam neleido prisiliesti,visi buvo supykę tik ne aš,nes mūsų skoniai šiame reikale sutampa tai daug juokiausi.
Laikas labai greitai eina,kartais norisi,kad jis sustotų, juk taip gera gyventi šiam pasaulyje ir vienas gali daug,daug nuveikti,pamatyti.Kaip bus ką apkabinti,apkabinsiu švelniai,švelniai kedensiu plaukus.Juk tai taip gera.

We live in a beautiful world.


2008 m. gegužės 6 d., antradienis

Lėtai,lėtai..

Na va,aš vėl puikiai jaučiuosi jau net nepamenu kada taip buvo, kažkada seniai, seniai maždaug tokiu pačiu metu kaip dabar. Pagalvojau,kad saulės šviesa padeda man gyventi,jaučiu,kad esu priklausomas nuo oro pasikeitimų,manau daugumai taip yra.
Savaitgalis buvo tikrai įdomus,buvo koncertas, žygis, susitikimas su draugais, šaradų žaidimas.Tai tikrai nemažai.
Koncertas buvo gana nevykęs nors ir grupės buvo gana neblogos, bet žmonių susirinko labai mažai. Per koncertą mergaitė kabinėjosi prie visų ir prašė nakvynės sakė, kad ji ir jos draugai iš Klaipėdos ir jiems labai šalta, nenori likti lauke per visą naktį. Ji prašė net mūsų su draugu,kad padėtume,bandė mus provokuoti netyčia atsimušdama ir sakydama,o gal vis dėlto priimsite,bet nepažįstamų žmonių ir dar išgėrusių nelabai kas nori priimti. Tokia visai simpatiška mergaitė buvo, ir ji taip glaustėsi. Gal ir neblogas planas, sakyčiau gana drąsus. Nei aš, nei draugas jų neapnakvyndinom. Paskui jis gailėjosi, kad nepriėmė sakydamas, o gal dar būtų kas nors išėję. Kvaila.
Kitą dieną laukė žygis į Varėną "Olita-Orani" kuriame pagrindinis tikslas buvo sugriauti geležinkeliai ir jų istorija. Susirinko 27 keliautojai. Įvairaus amžiaus,manau kažkur nuo 7 iki 70-ties. Trumpai aprašysiu mūsų kelionę. Ji buvo gana lėtoka, todėl važiavome su draugu pirmi,o kas galėjo patikėti, kad Taduko važiuos pirmas ;). Važiuodamas daug stebėjau. Sužaliavusią gamtą,kartais užsižiūrėdavau ir nukrypdavau nuo kelio. Buvo ilgas kelias mišku ir žinai ką, važiuodams jau netoli Varėnos pasijutau kažkaip keistai,vienas miško kelelis buvo toks liūdnas man. Niekaip nesupratau, bet paskui po kelių dienų prisiminiau,kad toje vietoj truputį toliau esu buvęs ir net maždaug tokiu pačiu metu.
Kelionėje susipažinome su dviems įdomiais žmonėmis ir beveik visą laiką buvome su jais, jie juokėsi iš mūsų keistų juokelių kuriuos draugas ir aš laidėm visą kelią, buvo smagu. Pati Varėna tikrai nesužavėjo, nors nebuvo kada su ja susipažint.Parduotuvė-Barakas-Namo. Kambarį mes miegojome su naujais pažįstamais.Buvo mergaitė ir berniukas, bet ne pora kaip supratau.Jie jaunieji Alytaus "menininkai".Tikrai įdomūs žmonės mergaitė "ale pankė", berniukas šiaip neformalas.Šnekėjom,bet ką ir buvo pavargusiai linksma.Daug valgėm, dalinomės viskuo kaip tikri kambariokai.
Ryte mes važiavom autobusu namo, nes draugui reikėjo važiuot į Kauną. Tai tiek apie kelionę.
Kitas dienas leidau su draugais namie buvo tikrai šaunu ir tikrai moku aš žaisti tas šaradas tik neišeina tada kada būnu girtas brr.. Suvaidinau daug įvairių dalykų kuriuos atspėjo ir buvau labai patenkintas savimi. Aš esu nepatogus vaikinas ir visai nesiparinu,vis kažkaip kitaip nei visi. Dar labai džiaugiuosi viskuom, esu nepataisomas optimistas. Niekada toks nebuvau tai iš tikro taip įdomu. Noriu pasidalinti visu gėriu ir su tavimi ir su tavim kur stovi ir negali į mane žiūrėti.

Aš ateinu tarsi kažkoks kitoks
Lėtai,lėtai,lėtai..
Lauk manęs.

2008 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Ilgas savaitgalis.

Savaitgalis prasidėjo jau ketvirtadienį, kaip dvyliktą valandą sėdėjom parke ir šventėm draugo gimtadienį,dviese na, bet geriau negu vienam. Aišku padauginau ir pajutau, kad reikia važiuoti taksu namo,nuvedė jis iki jo ir jau važiuoju žiūrėdamas į raudonus skaičiukus kurie man rodė kiek reikės mokėti. Grįžęs kalbėjau su Skubiu jis taip džiaugėsi kaip grįžau, arba man tik taip atrodė.Penktadienį vėl miestas ir vėl tas pats.. Jis mane gal veda iš kelio,ne čia aš pats leidžiuosi vedamas. Penktadienį nuotaika buvo puiki,vis galvoju gal dėlto,kad kai ką pamačiau..Po to jau draugai sakė "ar matot jis tiesiog švyti".Pašnekėjau su draugu,na su juo..Paskui galvojau kaip žmonės kurie susiranda antrąsias puses pamiršta draugus ir jei tas žmogus juos laikė draugais, o jie tarpusavyje visi susiporavo tai tas lieka išmestas už borto.Tada tenka ieškoti kitų draugų ect.Liūdna,bet tiesa. Na bet toks tas gyvenimas, kažką prarandi, kažką atrandi.Tu.Man.Rūpi.Kaip supratau tai tai truputį susinervinau,nes kaip man pradeda kas nors rūpėti kažkas atsitinka. Beje buvo toks juokingas nuotykis kaip sėdėjo "trioškėj". Pamačiau tokią paną ir net nepajutau kaip pradėjau į ją spoksoti,aišku ji tai pastebėjo ir pasiuntė link manęs vaikiną.
-Skolingas aš tau ką?-klausia jis.
-Man sakė panelė,kad tu ją stebi.
-Aš gi tave pažįstu sėdėdavom kartu prie katalikiškos vasarą.Tai už tai ir pagalvojau,kad kažkur matytas.O dėl panelės tai žiūrėjau dėl to,kad ji man buvo graži, negi turėčiau užsimerkti.
-Na joo,suprantu.Nueina.
Buvo jis girtas. Labai juokiausi.Dar norėjau nueiti ir sakyti jai atleisk man,kad į tave pažiūrėjau.:).
O vakar buvo sveika gyvensena su nuotykiais "super" diena.Atsipalaidavom labai,labai ir nuotraukos gavosi gražios ir šiaip "myliu jus tūkstantį kartų".Čia šiaip ;)

2008 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Medelis

Pavasaris tikrai,tikrai. Tuoj reiks priduoti visokias ataskaitas,diplominio juodraštinį variantą ir t.t. Žinai,bet nežinau ar aš jį parašysiu,tikiuosi, šiaip pagalvoju,kad nedaug liko.Vėl gyvenu nieko nesuprasdamas,pavydžiu žmonėms kurie kažko siekia turi kažokių svajonių. Pas mane jos keičiasi labai greitai ir vienos tos vienintelės taip ir neturiu,gal su laiku ji atsiras. Eidamas miestu ir šiaip eidamas,bet kur, gali pastebėti "love in the air" :). Dažnai galvoju apie vieną žmogų, net nežinau kodėl, tarsi jo laukčiau, ar jau būčiau laukęs labai, labai seniai nuo neatmenamų laikų. Bijau, tu žinai.Kaip buvau prie medelio ir mačiau miestą ir jo žibintus pagalvojau kaip gera būtų čia ateiti..Jaučiu didelį potraukį saldumynams tai vis prisiperku ir valgau, mmm kaip skanu,o pinigėliai tirpsta,ai man ne gaila.Noriu eiti visur į teatrą,kiną, važiuoti visur po koncertus,daug tūsintis nors dar nusprendžiau vartoti mažiau to skysčio,atsibodo.Ak,tas pavasaris.


You think I'm alone when everyone's around,
You think I'm home but I'm really out.
You think I'm out but I'm really at home and it seems
that you don't know me no more.

2008 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Pradedam.


Jau dvi dienos kaip negaliu nulipti nuo savo "mangoosios" (taip vadinu savo dviratę).Važinėjam ir stebim saulelydžius, greičiau aš stebiu, o draugas fotografuoja,o saulėlydžiai tokie tarsi kažkas tapytų ant dangaus ir jam dažai išsilietų..Dar ir dabar kaip užsimerkiu matau geležinkelį,pakeliu akis į viršų ir ten vyksta kažkas tokio stebuklingo,žiūriu ir galvoju, noriu atsidurti ten kur viskas taip vyksta ir saulė pamažu leidžiasi, užleisdama tamsą ir šaltį, kuris jau sako,kad mums laikas važiuoti ir palikti šią vietą.Kada nors parodysiu ją draugams tai tikrai verta pamatyti..Sėdam ant dviračių ir nutariam važiuoti namo šalia geležinkelio nors ir nelabai patogu,bet kažkiek ekstremalu tai mums tik į naudą.Važiuodami stebim laukus atsigaunančius po žiemos, jei galima ją taip pavadinti.Dar šuo skalydamas pradeda vytis tai mes padidinam greitį, nors aš tai nelabai,o jau draugo net nematau,supratau,kad jis nelabai mėgsta šunis :).Keletą kartų vos neparvirstu,nes kelias labai blogas.Jau ir mūsų miesto geležinkelio stotis matosi,šioje vietoje tiek daug visko įvyko,bet prisiminimai lieka ten kur jiems priklauso būti.Padidinam greitį ir lekiam kuo greičiau bandydami lenktyniauti,aišku iš manęs lenktyninkas ne koks ir pasilieku užpakalį, rydamas vėją kuris pučia tiesiai man į veidą.Privažiuojam prie posūkio kur išsiskiria mūsų keliai,atsisveikinam.Grįžęs namo daug valgau, kadangi daug svorio krenta po tokių kelionių,o pas mane visada jis velniškai greitai krenta tai "kemšu" :).Baigiasi diena tarsi paskutinis pasakos puslapis užverčiamas,ryt prabusiu ir prasidės kita.Pavargau truputį,bet jaučiuosi taip laimingai pavargęs.