...

Pagalvojau, kad reikia kažką parašyti, nesustoti, nes žinau jei nerašysiu dar ilgiau tai jau blogas ir liks gal neužmirštas kiek nerašomas. Daug darbo žinai, žinai jo tiek daug. Viskas taip greitai keičiasi, bet tiksliai nenusprendžiu kas. Galbūt aš? Buvau koncerte prieš pora savaičių ir viskas ten puikiai gavosi dar vienas įsimintinas vakaras. Kaip aš šiandien pavargau, va sėdžiu ir galvoju kaip man ryt tingėt ir niekur neit ir išviso kaip tik atsiranda laisvo laiko tai ir stengiesi niekur nelįst, nežinau kodėl gal toks laikas. Išvis nieko nežinau. Nėra, nėra nieko nieke, niekada.
Pikta katė Lizė vis lipa man ant kojos aš ją gražiai padedu ant žemės, tada ateina Skubutis ir nosim baksnodamas nuvija ją. Pralinksmina, smagu kartais.
Nors truputį parašiau sau.
Bus geriau.

WTF

Zuikis eina nežinia ką mąstydamas ir pamato mešką ant suoliuko sėdinčią kuri jį kviečia, jis gi net žinodamas, kad meška visus tratina, vis tiek pas ją eina, nebijo nieko. Tada meška mirkteli jam savo išmušta akyte ir jie nueina nuoviro aguonų įsišaut. Pradžioje nuleisdami ukolo skysčio truptuką. supranta, kad tai yra per mažai dviems miško gyventojams, bet draugystė nugali ir jie pasidalina. Oplia! Tada meška jau net pradeda matyti savo išmušta akimi ir sako tai gal tu p**k iš čia zuiki! Bet zuikis turėdamas be galo daug jėgų neišsigąsta ir spiria jai į lygsvaros centrą, ji danuodama "a my liubyli" nukrenta ir spjaudo į nepažįstmas visatas. O tada zuikis supranta, kad savo darbelių jis pridarė per daug ir eina pas sraigę, žinodamas, kad jos tėvai jį užmuš.
Štai jos namas, jis lipa į Vingio g. namo aštuntą aukštą. Jo siekis – būti pašalintam iš gyvenimo. Nemokamai šią paslaugą atlieka sraigės tėvai (ypač mama). Kiekviename aukšte jis susitinka ką nors, kas jį paveikia ir galų gale supranta, kad nori būti pašalintas gal jam pavyzdžiui baigėsi "tripimpim" poveikis, tačiau dabar jau turi eiti į aštuntą aukštą kovoti su tuo blogiu, kuris šalina.
Pirmajame aukšte Tadukas nieko nesusitinka, tiesiog pradeda lipti laiptais.
Antrajame aukšte jam jis pamato mėlyną apelsiną, šokantį tango. Ir štai – stebuklas! Trepsi jie ten dviese ir nei vienas nesupranta kur mama laisto gėles. Atsiveikindamas apelsinas duoda jam savo sulčių lašelį kurį zuikis išspjauna ant sienos kurioje jūs visi matotės iš kito pasaulio.
Trečiajame aukšte susitinka Volasą sėdintį ir keikiantį pydarus uodus matyt jam čiuk,čiuk buvo pagalvojo ir net nieko nesakydams lipa toliau.
Ketvirtam aukšte susitinka diedą apsišikėlį ir voverę, norinčią išmušti jam dantukus. Jis juos perkalbina gyventi taikiai, diedą įtikina pradėti praustis ir panašiai ten ką nors ir jie neprisideda kelionėje prie jo.
Penktame aukšte stovi krūva senų radijų. Jos zuikį irgi ko nors išmokys tik dar neaišku ko gal sekso manipuliacijos?
Šeštame aukštesutinka savo praeitį ji sako,kad viskas yra taip kaip yra tu tu ir tu kietasis koteli.Ir pasiunčia jį atgailauti į bažnytėlę.
Bažnyčioje zuikį apšviečia nušvitimas, kad jam tikrai reikia pasišalinti save iš gyvenimo. Ir tada supranta, kad jam reikia susinaikinti pačiam tuoj pat, nes šita nesąmonė tęstis negali.
Vat užsimerkė ir numirė ir kas jam.

p.s dėkui kūrmiui, sraigei :*

Baltai balta

Kaip elegantiškai sninga.
Kaip vakar vakarą praleidai gerdamas vyną.
Kaip pasiilgai žmonių kuriuos labai myli.
Kaip valgai karštą bulvę ir daliniesi ją su Skubučiu.
Tada būna gera.
Tada būna šilta, iš visur, nes pats ir pasidarai tą šilumą.
Tada groja post roko grupė.
Tada būna melancholiški šiurpuliukai.
Nes tu nori, kad taip būtų.
Nes tu nori mylėti.
Nes tau rūpi pasidalinti šiluma su kitais.
Nes prisnigus vakarėjant pasaulis būna baltai gražus.
Ir pianinui skambant tu užsimerki ir..
Sniegas.
Sniegas.
Sniegas.
Sniegas.

Nesuprantami žodžiai iš nesuprantamo žmogaus lūpų. Iliuzijos

Buvo gražu, gerai ir daug fantazijos, daug visko,
nutilimų, pabudimų, ir jau, ir jau atrodė, kad tuoj, tuoj..
ir tada atėjo didelis blogai, perkando savo aštriais dantimis.
kraujukas, kraujukas,
dūris į širdį.
moteris..
taip, moteris.
pabudimas naktį kaip pilnaties paliestam ir sutryptam.
ir aš buvau silpnas ir stiprus
senas, senas, iš vidaus apraizgytas senio žilėmis.
Net ausinukas ir tas, kuris ilgai, ilgai buvo geriausias draugas, mirė.
Neskubėjo.
Dingo ji, naujoji mūza, o gi taip stipriai į rankutę buvo įsikibus.
Ir taksas, pypypyp niekas nekelia ragelio, o tuoj septynios ryto.
Šalta.
Pasilgau labai, labai to kaip ir tokio jausmo.
Bijau, nepykit, neverkit.
Jis irgi nori, nes ką aš žinau, o tu gerai pąmastyk.
Jei nesugalvosi rašyk sms.
Ji kvepės citrinos kvepalais mm, žinoma sms, kas gi daugiau..
Ir neskaityk, užsimerk ir suprasi, kad užrašo kurį skaito tavo akys, nėra.

Somewhere In The Light Of Time

O aš maniau, kad ruduo bus baisiai liūdnas, maniau, kad sėdėsiu visus savaitgalius nieko neveikdamas. O dabar aš kažkoks kitoks, atrodo, kad vis išeinu kažkur kitur, o ten aplink mane spalvos ryškios tarsi sakytų dar neviskas tu tik eik, eik su mumis. O ten taip gera, tarsi būčiau pasiekęs ekstazę ir ji tęsesias kiek tik tu nori. Ir tada pagalvoji, kad tai yra nuostabu, viskas yra nuostabu, atrodo, kad visi taip pat tokie laimingi, o kurie ne, tai bus.
Galbūt tai toks laikas. Labai gražus ruduo ir ant kalniuko būna tarsi paveiksliukas, tada giliai įkvepiu per kūną perbėga super šiurpuliukai ir pagalvoju jei ką nors priimčiau į savo pasaulio burbuliuką, ar ir jai taip viskas būtų kaip ir man.. Ar pasaulis apsiverstų ir po gerai ateitų blogai. Tiek daug visokių minčių, bet jos man patinka, kažkokios ekstremalios. Ir man patinka kaip per naktį kur nors valkiojiesi, dar kokio vyno turi, eini, o lapai po kojom tau šneka viskokius žodžius. Ir dar buvo po geras koncertas labai, labai. Ir diena tokia keista, o naktis tokia be žodžių įdomi.
Ir dar gavau žinutę iš toli, ačiū jai, unkle :*
O ir sportuot pradėjau jau rankos atsitaisė, atrodo.
Dar gal eisiu į dainuojamosios poezijos vakarą, vienas ;)
Tai tiek abalukai.

Jos

Jos nori, kad man ateitų planas
Kurio aš nenoriu
Išsišiepusios jo reikalauja.
O jos dar ir smirda sudžiuvusiu šlapimu
O gal kai kam ir kvepia?
Nenorėkit, kad aš pradėčiau įsivaizduoti
Nes viskas taip ir bus.
Nugrius ta dėžė ir ta, ir ta.
Ir tas kur bėgs finišo link, likus žingsniu iki jo, iš jo kelnių pasipils rudėsiai..
Skysti, skysti..
Galėsit padažyt, riekia duonos ir valgyt.
Iki savo gyvenimo pabaigos
Nes jos išsišiepusios reikalauja.

Ooo žiūrėk kokią zarūbkę padariau :D

O kaip gi aš gyvenu? Kaip workingclass atstovas. Dybu, dybu ir dar kartą dybu..

Darbas: Na su šypsena ten viskas vyksta, daug laisvės, kartais pasipykstam, papokštavimas su darbininkais ten mamarusia išvis juokų pasaulis tai einu ir juokiuosi ir dienos bėga labai greitai. Žiūrėk jau ir namo važiuoji. Visdėlto veiklos turėjimas yra tikrai gerai, o dar kaip pinigėlių gauni tai išvis.

O man gyvenime duota ne daugiau negu tau, tiesiog aš į viską žiūriu truputį šviesiau.

Rytai: Kad jūs žinotumėt kaip man jie patinka, kaip važiuoji į darbą ir stebi žmones, skubančius, važiuojančius, tada norisi pakilti ant debesio ir iš ten stebėti viską, mojuoti visiems, šypsotis, mirksėti einančioms į mokyklą mergaitėms, pūsti oro burbulus į kuriuos visi patenka ir jau skrenda į jiems reikiamą vietą. Ir tie pilki rytai hmm matyt sugrįžta seni pomėgiai.

Gyvenimas savaitgaliais: Tai kad nelabai laukiu, nes na reikia kai ką ištaisyti.

Žmonės: Kartais būna sunku, uoj kaip sunku. Norisi visada ko nors įdomaus, naujo, bet viens du trys varškė :).

Iliuzijos: Jų tiek daug, per daug, dar tiek nebuvo, visokiausių pasaulis. Pats kaltas. Lašai, lašai, lašai..

Muzika: Clint Mansel, Foxy Shazm, pradedama klausyt sigur ros, čia kaip koks rudenio sezono atidarymas, Blindside puikus atradimas ir dar keletas grupių.

Zuikis: kažkur dingęs, gal atostogauja kur po grybais arba surado stebuklingų grybų ir sunkiai eina namo. Dar nėra jo, man tenka vienam viskas ir gyvenimas vienišas be jo, taigi grįš ir vėl pasaulis įgaus pusiausvyrą ir viskas bus žalia, žalia. Ar taip?